Pakartokite
Niurnbergas, antras pagal dydį miestas Bavarijoje ir keturioliktas pagal dydį visoje Vokietijoje. Šimtmečius garsėjęs kaip amatininkų ir amatininkų centras, čia, prieš maždaug 550 metų, gimė vienas žymiausių Vokietijos renesanso veikėjų, menininkas ir teoretikas Albrechtas Diureris: tiksliau, 1471 m. gegužės 21 d.
Diureris bene labiausiai žinomas dėl savo sudėtingų medžio raižinių atspaudų – naujoviško meno stiliaus, leidžiančio iš kruopščiai raižytų medinių kaladėlių pagaminti daugybę ištikimų meno kūrinių kopijų. Daugelis Diurerio medžio raižinių yra labai gerbiami, tačiau vienas iš jų yra turbūt labiausiai žinomas iš visų: vaizdinys, kuris tuo metu, kai buvo sukurtas 1515 m., Europos žmonėms buvo gyvūnas, kuris buvo beveik neįsivaizduojamai egzotiškas. , paslaptinga ir fantastiška. . . galima sakyti beveik mitinė.
Nagrinėjamas medžio raižinys yra žinomas kaip „Diurerio raganosis“, vaizdas daugiausia pagrįstas rašytiniu Indijos raganosio aprašymu: Diureris niekada nebuvo atkreipęs akių į tikrąjį daiktą. Todėl gautas gyvūno vaizdavimas yra neįtikėtinai netikslus, tačiau vis dėlto stulbinantis ir puikiai atliktas meno kūrinys, kuris daugelį metų sudarė standartinės Europos idėjos apie tai, kaip atrodo raganosis, pagrindą.
Diureris įamžino raganosį niekada jo nematęs ir, įvertinus viską, jis padarė visai neblogą darbą. Šiais laikais paprastam žmogui daug lengviau pamatyti raganosį jam pačiam. . . bet kiek dar ilgai? Šiuo metu pasaulyje aptinkamos penkios skirtingos raganosių rūšys, trys – Azijoje, o likusios dvi – Afrikoje. Tai paskutiniai išgyvenę senovinės kilmės, besitęsiančios daugiau nei 20 milijonų metų iki mioceno eros. Nuo tada atsirado ir išnyko daugybė rūšių, įskaitant Europą, kur dar palyginti neseniai vilnoniai raganosiai vaikščiojo su mamutais ir milžiniškais briedžiais, kol klimato kaita ir žmonių medžioklės spaudimas juos pasmerkė išnykimui.
Žinoma, klimato kaita kelia rimtą pavojų ir šiuolaikiniams raganosiams, nes šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas kelia grėsmę jų buveinėms ir maisto šaltiniams. Tačiau tai nėra didžiausia šių šarvuotų milžinų problema. Pavadinimas „raganosis“ reiškia „raguotas nosis“, o būtent šie saviti ragai – arba, tiksliau, egoistiškas žmogaus noras juos nuimti, skatinamas godumo – lėmė jų žlugimą. Siaučiantis brakonieriavimas, siekiant patenkinti raganosių ragų poreikį tam tikrose Azijos dalyse, kur klaidingai manoma, kad tai naudinga žmonių sveikatai, lėmė, kad tūkstančiai šių didelių gyvūnų buvo nužudyti, jų ragai grubiai nupjauti, o kai kuriais atvejais beviltiškos būtybės vis dar gyvos ir patiria baisiausius kankinimus. Šie ragai, kurie tiesiog susideda iš keratino – tos pačios medžiagos, iš kurios yra pagaminti žmogaus plaukai ir pirštų nagai, vėliau sumalami iki miltelių ir pasaulinėje juodojoje rinkoje gaunamos astronominės kainos.
Pietų Afrikoje gyvena daugiau nei 80 % pasaulio raganosių, čia aptinkami ir baltieji raganosiai, ir juodieji raganosiai. Dėl augančios raganosių ragų miltelių paklausos Azijoje, 2007–2014 m. raganosių brakonieriavimas Pietų Afrikoje išaugo stulbinančiai 9 000%. Kitose Afrikos šalyse, tokiose kaip Zimbabvė, Namibija ir Kenija, taip pat labai išaugo raganosių, žudomų dėl ragų, skaičius. Problema išaugo tokia rimta, o skerdimas taip nekontroliuojamas, kad vienas iš dviejų baltojo raganosio porūšių – forma, žinoma kaip šiaurinis baltasis raganosis – jau buvo pasmerktas visiškam išnykimui. Liko tik dvi nelaisvėje laikomos patelės: be patinų, kurie padėtų tęsti savo liniją, o kai jos pagaliau žūs, šiaurinio baltojo raganosio nebeliks.
Nepaisant daugybės kategoriškų priešingų mokslinių įrodymų, kai kuriose Azijos šalyse vis dar gajus įsitikinimas, kad raganosio rago milteliai yra vaistas nuo įvairių negalavimų – nuo vėžio iki pagirių ir nuo karščiavimo iki impotencijos. Medžiaga taip pat tapo kažkokiu statuso simboliu. Kylant kainoms juodojoje rinkoje dėl raganosių trūkumo, kurį tiesiogiai sukelia brakonieriavimas, raganosių ragas vis dažniau laikomas turtingųjų draustiniu.
Pietryčių Azijoje trys raganosių rūšys svyruoja ant išnykimo ribos. Javos raganosis yra vienas iš labiausiai nykstančių didžiųjų žinduolių pasaulyje. Kadaise šios rūšys buvo plačiai paplitusios visoje Azijoje, tačiau, deja, šiandien manoma, kad liko tik apie 60 individų. Paskutinė jų tvirtovė žemėje yra Ujung Kulon nacionalinis parkas Indonezijos Javos saloje. Nelaisvėje jų nėra.
Šiek tiek geriau sekasi Sumatrano raganosiui. Mažiausia pasaulyje gyvenanti raganosių rūšis kadaise buvo paplitusi didelėse Pietryčių Azijos srityse. Tačiau šiandien jis apsiriboja keliomis atokiomis buveinių kišenėmis Sumatros ir Borneo salose, kaip ir kiti kritiškai nykstantys senovės miškų gyventojai – orangutanai. Paskutiniai du Sumatrano raganosiai Malaizijoje mirė 2019 m., o pasaulio populiacija šiuo metu yra mažesnė nei 80 individų, visi Indonezijoje.
Rūšis, kurią pavaizdavo Diureris, Indijos raganosiai, yra gausiausia iš išlikusių Azijos raganosių rūšių. Tačiau tai nelabai ką pasako. Manoma, kad laukinėje gamtoje vis dar yra apie 3500 jų, esančių Pietų Nepalo, šiaurės Bangladešo ir šiaurės Indijos kišenėse. Kiekvienais metais dešimtys žmonių tampa brakonierių aukomis.
Nuolatinė grafika prasidėjo prieš tūkstantmečius nuo urvų tapybos. Ilgai po to, kai juos tapę menininkai ir iš tikrųjų kelios rūšys, kurias jie pavaizdavo su anglimi, ochra ir krauju, žuvo, jų atvaizdai gyvuoja. Tokie meno kūriniai yra vienintelis mūsų turimas vaizdinis įrašas apie tokių būtybių kaip mastodonai, milžiniški tinginiai ir urviniai lokiai, laukinių aurochų galvijų ir europinių laukinių arklių, milžiniškų neskraidančių antipodėjų paukščių ir marsupialinių liūtų išvaizdą. Dabar visi yra išnykę, išnykę amžiams, išskyrus jų kaulus ir vaizdus, kuriuos senovės, seniai pamiršti menininkai padarė iš jų ant urvų sienų.
Tie priešistoriniai menininkai pasirinko tapyti šias gyvūnų temas, nes suprato jų reikšmę: ne palikuonims ar tiems, kurie ateis po jų, o todėl, kad jiems tai buvo aktualu jų pačių gyvenimui, o jų grožis ir galia yra verti įamžinimo.
Vienas ryškiausių gyvūnų, vaizduojamų senoviniame urvų mene, yra vilnonis raganosis – būtybė, kuri buvo plačiai paplitusi visoje priešistorinėje Europoje ir akivaizdžiai sukėlė baimę, baimę ir pagarbą menininkų bendruomenėse, kurie nusprendė jį pavaizduoti taip detaliai.
Lygiai taip pat aišku, kad Diureris buvo labai paveiktas ir įkvėptas vien Indijos raganosio galios ir stiprybės bei elementarių jausmų, kuriuos jis gali sukelti stebėtojui. Prisiminkite, kad jis savo raganosio atspaudą kūrė vienu metu, kai gyvūnas Europoje buvo beveik mitas, kaip vienaragis ar krakenas. Vienu medžio raižiniu jis įamžino didįjį gyvūną ir įtraukė jį į paprasto žmogaus sąmonę.